Knygos „Viskas apie etiką“ autorius Amy Vanderbilt rašo: „Per oficialius pobūvius tostus įprasta skelbti po deserto, kai visi žmonės jau sotūs. Jei pokylis po pietų, tostą siūlyti galima po pirmojo jaunųjų šokio. Didelėse vestuvėse praverstų mikrofonas. Būtų galima tostus įrašyti. Po daugelio metų bus labai malonu jų paklausyti su vaikais ir vaikaičiais.
Tostus siūlo vyriausiasis pabrolys. Jis gali suteikti žodį jaunųjų tėvams, seneliams, broliams, jei šie nori pasveikinti nuotaką ir jaunikį. Jis turėtų dar gerokai prieš vestuves įspėti žmones, kad jiems užtektų laiko pasiruošti". (Kaip tai viską tinkamai padaryti, pasiskaitykite minėtos knygos 342 puslapyje.)
Autoriaus nuomone, tai turėtų būti visai neilgi tostai (apie 1-2 min.). Čia reikia vengti dviprasmiškų užuominų, kurios trikdytų vyresnius žmones, gimines. Paprastai linkėjimus sako tik keli žmonės. Pirmą tostą vyriausias pabrolys skelbia už jaunąją. Tada už ją taurę kelia jaunasis, paskui - jaunoji už jaunajį. Po to jaunavedžius sveikina nuotakos tėvas. Linkėjimus gali pasakyti ir jaunojo tėvai. Kai tostas siūlomas už jaunąją, ji sėdi, kai už abudu jaunuosius - abu sėdi. Jie gurkšteli iš taurių ne kartu su visais, o po valandėlės.
Kai tostai jau pasakyti, vyriausias pabrolys paprastai perskaito gautas sveikinimo telegramas. Jos įteikiamos jauniesiems, kad šie po vestuvių žinotų, kam už sveikinimus padėkoti.