|
Parašė
|
Paupys. Šiltas vasaros vakaras. Ant kranto sėdi jis ir ji. Aplinkui nė gyvos dvasios. Krūmuose lakštingalos suokia... - Meilute, duok! - paprašė jis. - Negaliu! - griežtai atšovė ji. - Na, tik vieną! - Neduosiu. - Pupuliuk, tik vieną, na, tik vienui vieną... - Nė už ką. - Brangioji, nepalyginamoji, mylimoji... -Jau girdėjau... - Negi nepasigailėsi manęs? - Neprašyk, negausi. - Lakštingalos suokia... Širdis tiesiog alpsta, kaip norisi... - Ir tegul alpsta. - Nejaugi tu būsi tokia kietaširdė? - 0 ką aš darysiu atidavusi tau paskutinę cigaretę? Pakelkime taures už nerūkančiuosius.
|
|
Atnaujinta 2009 liepos 16 |