|
|
Dzūkas ir suvalkietis buvo pakviesti į vestuves. Jų vietos už vestuvinio stalo buvo šalia ir jie ėmė kalbėti apie vestuvines dovanas jaunavedžiams.
- Aš atvežiau arbatos servizą dvylikai asmenų, - kukliai prisipažino dzūkas.
- 0 aš, - išdidžiai pareiškė suvalkietis, - atboginau arbatai pilstyti tinklelį su aštuoniasdešimt aštuoniomis skylutėmis.
Tad pakelkime taures už atneštas svečių dovanas ir jų įteikėjus! |
|
Buvo gražus vasaros saulėlydis. Mergina nutarė paplaukioti gaiviame upelio vandenyje. Apsidairė. Aplinkui nė gyvos dvasios. Pakrūmėje nusirengė ir nuogutukė liuoktelėjo nuo stataus kranto. Netoli tenuplaukė. Suktelėjusi galvą pamatė, kad kažkas kuičiasi prie jos drabužių.
-Viešpatie, - šmėkštelėjo mintis galvoje, - negi man lemta tapti žalčio žmona?! - Ir garsiai sušuko: - Žalty, ką darai?
- Nešūkauk! - sušnypštė ,,žaltys", išgąsdinto žmogaus balsu ir ėmė teisintis, jog chuliganai nudžiovę jo drabužius ir jis negalįs nuogutukas eiti į miestą.
- Tau gali pakakti sijonėlio. Būk gerutė, paskolink kelnaites.
Jis taip pažvelgė, kad merginos širdis suvirpėjo, ji tikrai buvo gerutė ir sulemenusi ,,Imk!" šmurkštelėjo į sijonėlį.
Šiaip taip dangstydamiesi turimais merginos drabužėliais, jiedu patraukė į miestą. Kaip tyčia priešais juos išdygo du patruliuojantys policininkai.
- Kas čia per maskaradas! - įtariai nužvelgę vyrioką sušuko tvarkos saugotojai, vis nenuleisdami akių nuo nelaimėlio, įlindusio į moteriškas išvirkščias, atbulai užmautas kelnaites.
Ilgokai jie du aiškino, kaip visa tai buvę. Policininkai pagaliau patikėjo, nusišypsojo, susimerkė ir pasakė:
- Laimingai!
Jų linkėjimas pateko tiesiai į Dievo ausį. Jiedu buvo laimingi ne tik tą vakarą, bet, sako, ir likusį gyvenimą, kai vienas po kito pasipylė žalčiukai - žalčio vaikai.
Taigi pakelkime taures už merginas, kurios susiranda žalčius ir laimingai gyvena ne tik pasakose. |
Vienas viengungis jautėsi labai vienišas. Norėdamas patirti bent kiek meilės jis sykį ėjo ieškoti laisvo elgesio merginos. Jau netoli nuo jos namų kažkas smarkiai trinktelėjo ir tiesiai jam po kojomis ant šaligatvio ištiško dubenėlis su bulvių salotomis. Kilstelėjęs galvą vienišius pamatė penktojo aukšto lange iš išgąsčio perbalusios merginos veidą. Ši baisiausiai atsiprašinėjo ir teisinosi, kad norėjusi atvėsinti ant palangės bulves, tačiau dubenėlis išslydęs jai iš rankų.
Praėjus pirmajam išgąsčiui, vaikinas suprato, kas atsitiko. Visas jo kostiumas, veidas bei plaukai buvo aptaškyti. Kur toks benueisi. Jis prisiminė, kad automobilyje turi kitą kostiumą ir marškinius, nes karštą vasaros dieną kartais tekdavo persirengti.
Kadangi persirengti gatvėje buvo nepatogu, tai nelaimėlis užėjo į cheminę valyklą ne tik persirengti, bet ir atiduoti kostiumą išvalyti. Išsikalbėjo su valyklos savininke - jauna gražia moterimi. Kadangi darbo diena jau baigėsi, pakvietė ją pavakarieniauti ir papasakojo tą nutikimą. Besikalbėdamas jis visiškai pamiršo savo ankstesnį ketinimą. Po aštuonių mėnesių juodu susituokė. Per sutuoktuves jauniesiems po kojomis barstomos gėlės, žiedai... Šiai jaunajai porai vestuvininkai ant bažnyčios laiptų išpylė dubenėlį bulvių salotų. Tai buvo tinkamiausias sveikinimas. Nes jei ne tos salotos, tai jaunikis niekada nebūtų susipažinęs su savo būsimąja žmona: jis niekada tame rajone nesilankydavo.
Merginos, jeigu norite sėkmingai ištekėti ir gauti gerą vyrą, pirmiausia išmokite gaminti skanias salotas. To jums linkėdami mes keliame savo taures. |
Vaikinas su mergina eina į civilinės metrikacijos biurą tuoktis. Staiga mergina sulėtina žingsnį ir, šiek tiek sumišusi, sako:
- Brangusis, aš noriu tau prisipažinti: aš turėjau mylimąjį.
- Brangioji, man...
- Nepertrauk! Štai to vaikino atminimui ant krūties išsitatuiravau jo portretą.
Po kurio laiko mergina vėl sulėtina žingsnį. Vaikinas nustebęs pažvelgia į savo būsimą žmonelę.
- Tu turėjai dar ir kitą?
-Turėjau, brangusis! Ir jo atminimui išsitatuiravau jo portretą ant kitos krūties.
Prie pat civilinės metrikacijos skyriaus būsimoji šeimos galva pradeda isteriškai juoktis.
- Ko tu taip? - įsižeidusi klausia būsimoji žmonelė. - Išprotėjai, ar ką?
- 0 ne... Aš tiesiog įsivaizduoju, kaip ištįs jų veidai po dvidešimties metų...
Tad pakelkime taures, bičiuliai, jog ir po dvidešimties ir po penkiasdešimties metų mūsų veidai neištįstų.
|
Pajauniams ir uošvei girdint, jaunikis kategoriškai pareiškė:
- Reikalauju, kad tiksliai būtų paskirta sutuoktuvių valanda. Noriu, kad gerai pavaišintumėte mano visus draugus.
-Jaunikiui išėjus iš kambario, nepatenkinta būsimoji uošvė dukrai sako:
-Tik pasigėrėk, koks įsakinėtojas atsirado! Ar ne per daug tų žentelio norų?!
- Nieko, mamyte, - atsakė dukrelė. - Tai paskutinė jo valia.
Pakelkime taures už tai, kad vyras namuose galėtų pareikšti ne tik paskutinę savo valią!
|
|
|
|
|
|
|
Puslapis 2 iš 5 |
|
|
Griežtai draudžiama šioje svetainėje paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur, arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svetainę kaip šaltinį.
UAB RIJALIS, žurnalas SANTUOKA.LT, M. Valančiaus g. 3-1, Vilnius, tel. 8-5 2332644, mob. 8-687 52332, faksas 8-5 2784772, el. paštas info@santuoka.lt Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam'o, jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai <!-- document.write( '</' ); document.write( 'span>' ); //--> |
|
|
|
|
|
