Senbernis nutarė išsivirti virtinukų. Tačiau neturėjo mėsmalės ir negalėjo susimalti mėsos. Šovė išganinga mintis nueiti pas našlę kaimynę ir pasiskolinti. Lipa jis laiptais ir galvoja: „Šit paprašysiu mėsmalės. Ji paklaus, kam ji man reikalinga. Aš atsakysiu - noriu išsivirti virtinukų... Teks ją pakviesti į svečius, reikės atkimšti butelį... Išgersime, suris svetimą gerą... Tikriausiai panorės pasimylėti... Neduok Dieve, ji taps nėščia... Prispirs ją vesti... Pagyvensim kurį laiką, reikės išsiskirti... Visą likusį gyvenimą teks mokėti alimentus... Pasigvieš į visą mano turtą... Velniams man to reikia!“
Kaip tik su šia mintimi senbernis priėjo prie našlelės buto, paspaudė durų skambutį. Durys atsidarė, jis ir sako:
- Žinai, kaimynėle, eik tu po velnių su savo mėsmale!
Pakelkime taures už laimingus nelaiminguosius. |
|
Vasaros sodas. Nuošalus suolelis. Sėdi vieniša porelė. Jis jau ilgai gyvenęs. Ji jaunutė.
- Mano mieloji, mano geroji, - čiulba jis saldžiai. - Daug nekalbėsiu... Einu tiesiog prie reikalo. Pupuliuk, aš prašau jūsų rankutės ir būti mano antrąja puse.
- 0 ar kalbėjote su mano mamyte?
- Kalbėjau, kalbėjau, - spaudžia jis josios rankutę. - Brangioji, aš su jūsų mamyte kalbėjau prieš dvidešimt metų... Bet tada aš jūsų dar nepažinojau!
Pakelkime taures už vyrus, branginančius savo jaunystę. |
|
|
|
|
Puslapis 5 iš 5 |
