Pastaraisiais dešimtmečiais taip jau susiklostė, jog didžioji dauguma jaunų porų vestuves atšokti trokšta vasarą. Daugelį vilioja šiltas metų laikas, kuomet viskas žalia. Kai kurie tikisi, jog jų pasirinktą dieną gamta nepapokštaus ir bus saulėta, nuotaikos nesugadins vėjas ir žliaugiantis lietus.
Todėl vasaros savaitgaliais Civilinės metrikacijos biurai bei bažnyčios perpildyti puošniomis poromis. Iškilminga akimirka tampa tokia trumpa, nes dar daugelis jaunųjų trypia už durų, laukdami savo eilės. Išvyka į gamtą gali tapti taip pat komiška, nes įžymiose ir įsimintinose vietose knibždėte knibžda jaunųjų pulkai, laukdami eilės vienai pirmųjų savo bendro gyvenimo akimirkų įamžinti. Reta kuri pora susimąsto, jog vasarą visi vestuvių organizatoriai užsiėmę, o tai lemia ir jų paslaugų kainas.
Iki XX amžiaus vidurio Lietuvoje vestuvių metą dažniausiai nulemdavo ūkio darbai, todėl vestuvės būdavo keliamos vėlų rudenį arba žiemą. Nutirpus sniegui ir iki kito pirmojo sniego vestuves kelti buvo sudėtinga - tai pats žemės ūkio darbų įkarštis. Vestuvių puotų kėlimą nulemdavo ir įtakodavo pasnin - kai, adventas bei gavėnia. Nors gegužės mėnesį bažnytinis kalendorius leidžia linksmintis, ūkio darbai labai trukdydavo ne tik pačioms vestuvių iškilmėms, bet ir piršlyboms, sužadėtuvėms. Šiuo metu vestuvės buvo keliamos tik dėl ypatingų priežasčių.