Medaus mėnesiu vadinamas pirmasis mėnuo po vestuvių. Šis pavadinimas kilęs iš norvegų kalbos žodžio hjunottsmanathr (angl. honeymoon) - „medaus mėnuo“. Šis žodžių junginys vartojamas daugelyje kalbų - anglų, airių, ispanų, italų, prancūzų, arabų, persų ir kt. Visur jis reiškia medaus mėnulį arba mėnesį.

Nuo XVI a. medus simbolizuoja naujosios santuokos saldumą, o mėnuo primena, kad šis saldumas sudyla kaip ir pilnas mėnulis. Mūsų laikais medaus mėnesiu paprastai vadinamos pirmosios jaunavedžių bendro gyvenimo savaitės, kurias šie praleidžia drauge atostogaudami, keliaudami ir pažindami vienas kitą.

Tačiau medaus mėnesio kilmė proziškesnė - yra dvi populiarios jos aiškinimo versijos. Manoma, kad medaus mėnuo yra vestuvių, kai nuotaką pagrobdavo iš jos genties, reliktas. Pagrobėjas būsimą žmoną slėpdavo nuo jos šeimos, kol artimieji nustodavo ieškoti. Šis slėpimas trukdavo apie mėnesį, per kurį moteris dažniausiai pastodavo. Tai reikšdavo, kad ji priklauso nebe savo tėvui, o vyrui.

Kitas medaus mėnesio kilmės aiškinimas siekia net Babilono laikus. Norėdamas užtikrinti jaunavedžių vaisingumą, jaunosios tėvas visą pirmą vedybų mėnesį jiems tiekdavo midų. Panašus paprotys žinomas daugelyje Šiaurės Europos šalių: jaunavedžiai pirmąjį vedybinio gyvenimo mėnesį kasdien turėdavo išgerti po puodelį midaus. Tikėta, kad midus padės jiems susilaukti sūnaus, kurio tikėdavosi labiau nei dukters. Reikėtų paminėti, kad midus buvo silpnas alkoholinis gėrimas, pagamintas iš medaus.

Senosios medaus mėnesio tradicijos jau pasimiršo, liko tik jų pavadinimas. Naujos reikšmės ir tradicijos yra mielesnės, malonesnės.

Medaus mėnuo dabar