Vestuvių dieną jaunieji ne tik apsirengia prabangiais drabužiais, bet ir pasipuošia išskirtiniais juvelyriniais dirbiniais. Jaunoji dabinasi prabangiu koljė, apyrankėmis, derančiais auskarais ir žiedais. Jaunikis - kaklaskarę sutvirtina smeigtuku ar įsisega puošnius rankogalių segtukus. Žinoma, svarbiausi tą dieną - vestuviniai žiedai.

Vestuviniai žiedai

Vestuvių žiedas apdainuotas, apipintas istorijom, lydimas papročių ir prietarų. Jam suteikiama simbolinė ir net mistinė reikšmė. Manoma, kad sutuoktuvių žiedų tradicija atsirado Senovės Egipte, beveik prieš 5 tūkstančius metų. Tuomet jie buvo gaminami iš žolių, odos ar kaulų. Gaminti žiedus iš metalų pradėta daug vėliau. Sutuoktuvių žiedo tradiciją į Europą IV a. pr. Kr. parvežė Aleksandras Makedonietis. Šį paprotį pirmiausia perėmė graikai, o I a. - senovės romėnai. Romoje tėvams susitarus dėl vaikų vedybų, jaunikis perduodavo geležinį žiedą. Jis simbolizavo vyro meilės tvirtumą ir žiedą nešiojančios moters priklausomybę vyrui. II a. jį pakeitė bronzinis, o pastarąjį - auksinis. Ilgą laiką tokius žiedus nešiojo tik moterys, kol XIII a. popiežius oficialiai įteisino žiedo naudojimą tuoktuvių ceremonijoje. Lietuvoje žalvariniai žiedai pradėti nešioti I tūkstantmečio pradžioje, o tradicija žiedais keistis per vestuves atsirado tik XVII a.